Sveikatos apsaugos sistema Olandijoje

Sveikatos apsaugos sistema yra viena tų sričių, kuria Olandija tikrai gali didžiuotis – šalis ne kartą buvo tituluota, kaip turinti geriausią sveikatos apsaugos sistemą Europoje (atliekamuose tyrimuose vertinama laukimo pas gydytoją trukmė, pasiekti gydymo rezultatai bei galimybė gauti reikiamų vaistų). Olandijos pavyzdžiu sekti siekia daugelis Europos šalių, ne išimtis ir Lietuva – į Olandiją keltis kvalifikacijos vyksta ir mūsų šalies specialistai. Tad trumpai apie tai, kuo Olandijos sveikatos apsaugos sistema tokia veiksminga.

Finansavimas ir vyriausybės dėmesys

Olandija Europoje pirmauja ne tik kaip geriausią sveikatos apsaugos sistemą turinti šalis, tačiau ir kaip šalis, kurios vyriausybė į tai investuoja daugiausiai. Be abejonės, šie veiksniai itin glaudžiai susiję, tačiau ne mažiau už skiriamas lėšas svarbu ir vyriausybės dėmesys – investicijų kontrolė. Olandai vykdo gausybę prevencinių programų, padedančių užkirsti kelią ligoms ar kitiems sutrikimams, pavyzdžiui, kontroliuoja mokinių mitybą mokyklose. Žinoma, nepamiršti yra ir sergantys gyventojai.

Dirbančiųjų sveikatos apsauga

Visi, turintys Olandijoje nuolatinį darbą, yra gydomi pagal Olandijoje galiojančius sveikatos apsaugos įstatymus. Privalomąsias draudimo įmokas už darbuotoją moka darbdavys, tačiau esama išimčių. Dirbantys valstybinėse įstaigose arba savarankiškai, taip pat gaunantys itin dideles pajamas, privalomuoju (valstybiniu) sveikatos draudimu (Algemene Wet Bijzondere Ziektekosten) nėra draudžiami. Tokiu atveju dirbantysis turi kreiptis į privačias draudimo įmones ir sudaryti privataus draudimo (Prive-verzekering) sutartį (apskritai draustis privačiose draudimo įmonėse Olandijoje yra gana populiaru, paprastai metams tai kainuoja apie tūkstantį eurų). Privalomasis (valstybinis) sveikatos draudimas padengia daugelį su liga susijusių išlaidų, iš jo apmokami receptiniai vaistai. Kiekvienas draudimas siūlo kelių rūšių paketus: nuo paprastojo draudimo, kuomet suteikiamos visos būtinosios gydymo paslaugos, iki itin prabangaus, į kurį įskaičiuojama kone viskas (žinoma, ir metinė įmoka atitinkamai didesnė). Valstybė ne visiškai padengia odontologo paslaugas, prireikus rimtesnio gydymo ar procedūrų, dalį kainos ligonis turi susimokėti pats.

Nedarbingumo laikotarpis

Susirgus, dirbančiajam nuolatiniame darbe, ir toliau mokamas atlyginimas, kuris yra ne mažesnis nei 70 procentų ligonio prieš tai gauto atlyginimo. Atlyginimas ligos atveju mokamas darbdavio nuo pirmosios ligos dienos, nebent vidinėje darbo sutartyje buvo numatyta kitaip. Darbdavio apmokamas nedarbingumo laikotarpis gali trukti ne ilgiau nei dvejus metus. Po jų prarandama galimybė grįžti į darbą, o nedarbingumo išmokų reikia prašyti iš valstybės (ar ji bus skirta ir koks bus išmokos dydis, sprendžia už tai atsakingas padalinys – Uitvoeringsinstituut Werknemersverzekeringen).

Nedarbingumo laikotarpiu darbdavys gali nutraukti atlyginimo mokėjimą tik tuo atveju, jei darbuotojas nesistengia pasveikti (nesilanko pas medikus, nevartoja paskirtų medikamentų, nelanko procedūrų ir pan.) Ligos metu pasibaigus darbo sutarčiai darbdavys nutraukia atlyginimo ligos atveju mokėjimą, tuomet dėl išmokų taip pat reikia kreiptis į valstybę.

Praradus darbingumą (negalint dirbti daugiau nei metus)

Praradus darbingumą arba nepasveikus per vienerius metus galima kreiptis dėl neįgaliojo pašalpos. Teisę kreiptis šios pašalpos turi asmenys, kurie yra jaunesni nei pensijinio amžiaus (jaunesni nei 65 metų) ir kurių nedarbingumas, po pastarųjų 52 ligos savaičių, yra ne mažesnis nei 15 procentų. Tokiu atveju prarasto darbingumo išmoka priklauso nuo ligonio amžiaus ir darbo stažo. Jei ligonio nedarbingumas yra daugiau nei 30 procentų, išmoka turi siekti 21 procentą gauto darbo užmokesčio, jei 80 procentų – tuomet išmoka siekia 75 procentus minimalaus šalies darbo užmokesčio.