Kodėl man galėtų būti naudinga pasinaudoti Robin pagalba ieškant darbo su apgyvendinimu užsienyje?

Kaip organizuojamas apgyvendinimas ir transportas persikėlus gyventi į užsienį?

Gyvenimas Vokietijoje

Ieškantiems trumpalaikio darbo: 4 priežastys, kodėl verta išvykti dirbti į užsienį trumpam laikui

Pensininkų rojus Nyderlanduose – ko galėtų pasimokyti Lietuva

Studento patirtis užsienyje: nuo vergovės iki oraus sezoninio darbo

Studentas Aurelijus Zinis, ieškodamas sezoninio darbo užsienyje, savo kailiu patyrė kas yra XXI amžiaus vergovė. Jis tik iš trečio karto surado orų darbą. „Prasidėjus sezoniniams darbams pasipila skambučiai iš be darbo, pinigų, gyvenamosios vietos likusių, pagalbos ieškančių jaunuolių, nukentėjusių nuo fiktyvių įdarbinimo agentūrų,“ – grėsmingą tendenciją įžvelgia darbuotojų paieškos specialistas Ričardas Tenenė.

Prieš tris savaites į Nyderlandus išvykęs 23 metų Aurelijus Zinis dirba gėlių logistikos įmonėje. Kauno technologijos universiteto studentas jau tris vasaras skyrė sezoniniams darbams svetur.

Po pirmo kurso A. Zinis su sesers pagalba įsidarbino mažame Škotijos miestelyje. Vaikinas viešbutyje-restorane dirbo įvairius ūkio darbus: plovė indus, taisė, dažė suolus, buvo lauko darbuotojas.

Jau tąkart lietuvis suprato, kad smulkūs darbdaviai ieško būdų, kaip atvykėliams sumokėti kuo mažiau: „Vadovas įdarbino paauglius anglus, kuriems galėjo mokėti ženkliai mažiau – sumažino padavėjų, likusiems atėmė galimybę sukaupti dvigubai apmokamus viršvalandžius.“

„Norintiems pajusti kažką panašaus, kaip 1941 metais trėmė prosenelius, siūlyčiau susirasti nepatikimą įmonę ir su prastu autobusu važiuoti padirbėti į fabriką – patirtis ir įspūdis visam gyvenimui.“

Patirtis gyvenimui

Trečią kartą sezoniniams darbams išvykęs A. Zinis nusipurto, prisiminęs praėjusių metų vasarą Anglijoje: „Norintiems pajusti kažką panašaus, kaip 1941 metais trėmė prosenelius, siūlyčiau susirasti nepatikimą įmonę ir su prastu autobusu važiuoti padirbėti į fabriką – patirtis ir įspūdis visam gyvenimui.“

Didelį nepasitenkinimą A. Ziniui sukėlė Anglijoje įdarbinančios įmonės reikalavimas apmokėti įvairias fiktyvias paslaugas: „darbo suradimą“, „kelionės organizavimą“, „dokumentų pasirašymą“, „batų nupirkimą“.

„Iš tikrųjų, tu moki 330 eurų už tai, kad tave paima, išveža, išmeta prie vietinės įdarbinimo agentūros ir pats susirandi darbą bei gyvenamąją vietą. Tokiu būdu vykusieji nesupranta, už ką moka. Šių agentūrų tikslas – gauti pinigus, o visi nesklandumai – tavo reikalas,“ – karčia patirtimi dalinasi vaikinas.

Tąkart studentas įsidarbino daržovių pakavimo įmonėje Bostone, Linkolnšyro grafystėje. Jam teko fiziškai sunkiai dirbti po 10-11 valandų, didelio susikaupimo reikalaujančioje pozicijoje.

„Labiausiai siutino, kad dirbom viršvalandžius, o mokėjo kaip už paprastas darbo valandas,“ – teigia A. Zinis.

Rinkitės įmonę, ne šalį

Trečią kartą vaikinas nusprendė tos pačios klaidos nekartoti. Jis rinkosi ne valstybę, kur norėtų dirbti, bet įdarbinimo agentūrą. Šįkart A. Zinis prieš įkeldamas koją į tarpininkaujančią įmonę atliko namų darbus.

Jis siūlo pasimokyti iš jo patirties ir nepasitikėti tinklapiuose platinamais trafaretiniais skelbimais, siūlančiais labai geras gyvenimo sąlygas bei puikų atlyginimą. Taip pat vaikinas pataria skaityti atsiliepimus apie tarpininkaujančią įmonę.

A. Zinis įsitikinęs, kad norint iš rinkos išmesti nesąžiningai dirbančias agentūras, būtina iškart užtrenkti jų duris, išgirdus prašymą sumokėti už įdarbinimą. Pagal Lietuvoje galiojantį įstatymą, draudžiama reikalauti užmokesčio už įdarbinimą ar su tuo susijusias paslaugas. Sąžiningos įdarbinimu užsiimančios agentūros pajamas gauna iš užsienio darbdavių, bet ne darbuotojų.

„Rinkitės tas įmones, kurios nerenka jokių pinigų, o sutartį pasirašai dar Lietuvoje. Taip, iš atlyginimo atskaičiuoja už gyvenamąją vietą, mokesčius, bet nėra jokio lupikavimo, viskas oficialu, užrašyta juodu ant balto, suteikiamas draudimas,“ – teigia A. Zinis.

Būdai išvengti vergvaldžių

Lietuvoje veikiančios įdarbinimu užsienyje užsiimančios agentūros privalo du kartus per metus pateikti informaciją apie savo veiklą Lietuvos darbo biržai priklausančiai, EURES nacionalinio koordinavimo tarnybai.

Šios įstaigos laikinai pareigas einanti vadovė Ginta Ališevičiūtė, galvojantiems apie darbą užsienyje, siūlo surinkti informaciją apie dominančią agentūrą:

1. Patikrinkite įmonės teisinį statusą.
   „Registrų centro“ tinklalapyje patikrinkite, ar dominantis tarpininkavimo paslaugų teikėjas yra įregistruotas.
2. Įsitikinkite agentūros mokumu.
   Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklalapyje įsitikinkite, kad įmonė vykdo mokestinius įsipareigojimus ir neturi įsiskolinimų valstybei.
3. Atidžiai skaitykite sutartį.
   Sutartyje turėtų būti aiškiai išdėstyti agentūros įsipareigojimai, teikiamos paslaugos.
4. Sutikite tik su tiksliai įvardintu darbo pasiūlymu.
   Žmogus prieš išvykdamas turi turėti konkretų darbo pasiūlymą, aiškiai žinoti, koks darbo pobūdis, užmokestis, darbo valandų skaičius, sutarties terminas, mokesčių bei socialinio draudimo įmokų dydis.
5. Turėkite darbo sutartį.
   Prieš išvykstant patartina turėti darbo sutartį, kuri pasirašoma tarp darbuotojo ir darbdavio ar tarpininkaujančios įdarbinimo agentūros, kuri nėra tiesioginis darbdavys.

„Kai jau sutinkate su ta paslaugų sutartimi, būtina prašyti galutinės tos šalies įdarbinimo sutarties ir be jos nepradėti dirbti. Tai vienintelis teisinis svertas, kuris gelbės, kilus nesutarimams su darbdaviais ar įdarbinimo tarpininkais,“ – sako EURES vadovė G. Ališevičiūtė.

Saugokitės vienadienių agentūrų

Darbą Nyderlanduose ir Vokietijoje siūlančios agentūros „Robin“ darbuotojų paieškos skyriaus vadovas Ričardas Tenenė teigia, kad ne kartą teko gelbėti į keblią padėtį užsienyje patekusius tautiečius.

„Žmonės pasikliauja užmokesčio prašančiomis įdarbinimo įmonėmis. Jie pro pirštus pažiūri į neteisėtą jų veiklą ir nustemba susidūrę su nemaloniomis pasekmėmis. Jiems sunku išsireikalauti sutartą darbo užmokestį, susiduria su nereguliariais mokėjimais ar net nemokumu, kyla problemos dėl neužtikrintų sveikatos garantijų – tai itin skaudžiai gali baigtis svetimoje šalyje,“ – įspėja R. Tenenė.

Darbuotojų paieškos specialistas pritaria EURES vadovei G. Ališevičiūtei, kad būtina patikrinti dominančią įdarbinimo agentūrą, ar ji įregistruota „Registrų centre“. Jis pabrėžia, kad ne mažiau svarbu išsiaiškinti, kiek yra darbuotojų, kokia jų darbo trukmė, kiek metų įmonė veikia.

„Tokios detalės padėtų apsisaugoti nuo keliems mėnesiams sukurtų, įdarbinimo specialistų pramintų, „atkryvaškų“. Šių agentūrų tikslas – per labai trumpą laiką surinkti kuo daugiau pinigų iš patiklių darbuotojų. Jų vadovai nesirūpina, kur ir kaip atsidurs jų įdarbinti žmonės,“ – sako R. Tenenė.

Dar viena detalė išduoda fiktyvias įdarbinimo agentūras. Beveik 10 metų įdarbinimu Nyderlanduose užsiimančios agentūros „Robin“ atstovas pataria itin atidžiai perskaityti sutartį ir įsitikinti, kad yra įtraukti tos šalies mokesčiai. „Jeigu jūs Olandijoje nemokėsite mokesčių, jūs prarasite galimybę išsireikalauti savo sąžiningai uždirbtą atlygį ir negalėsite tikėtis pagalbos,“ – sako R. Tenenė.

Nyderlanduose, kaip ir daugelyje kitų ES šalių, darbuotojas, pasirašęs oficialią darbo sutartį, yra registruojamas mokesčių inspekcijoje. Jam priskiriamas draudimo numeris. Bėdai ištikus toks darbuotojas gauna visą teisinę pagalbą.

„Jeigu jūs Olandijoje nemokėsite mokesčių, jūs prarasite galimybę išsireikalauti savo sąžiningai uždirbtą atlygį ir negalėsite tikėtis pagalbos,“

Atsargiai, duomenų vagys

Retas besiruošiantis dirbti užsienyje žino, kad įmonės įregistravimas „Registrų centre“, nesuteikia jai teisės rinkti, kaupti ir naudoti darbuotojų asmens duomenis.

„Nepatikrinę įdarbinimo įmonės rizikuojate, kad jūsų gyvenimo aprašymas, paso kopija, banko sąskaitos bus panaudoti nesąžiningų asmenų interesams,“ – apie tykančius pavojus įspėja R. Tenenė.

Visos oficialiai veikiančios įdarbinimo agentūros, dirbančios su darbuotojų asmeniniais duomenimis privalo gauti leidimą iš Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos.

Šios įstaigos tinklalapyje paspaudus ant išnašos „Asmens duomenų valdytojų valstybės registras“ per kelias sekundes galima patikrinti, ar įmonei yra suteikta teisė dirbti su asmens duomenimis. Tokios teisės trumpalaikės tarpininkaujančios įmonės neturi.

Nyderlandų įdarbinimo agentūros, norėdamos apsisaugoti nuo nesąžiningų ir fiktyviai dirbančių įmonių, susibūrė į asociacijas ABU ir NBBU.

„Asociacijų nariai privalo laikytis griežtesnių taisyklių dėl darbuotojų gyvenimo sąlygų, suteikiamų paslaugų kokybės, negu nustatyta įstatymais. Agentūros nuolat yra tikrinamos. Nesilaikančios reikalavimų praranda licenzijas,“ – teigia R. Tenenė.

Užteks tylėti

EURES nacionalinio koordinavimo tarnybos vadovė G. Ališevičiūtė ragina nukentėjusiuosius netylėti: „Būtinai apie tarpininkaujančių įdarbinimo įmonių pažeidimus praneškite Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos. Užsienyje esantys asmenys turėtų kreiptis į tos šalies darbuotojų teises atstovaujančias institucijas – darbo inspekciją ar profesines sąjungas“.

Praėjusiais metais nuo nesąžiningų darbdavių nukentėjęs A. Zinis, atsidūrusiems po darbdavių priespauda pataria neverkšlenti. „Jeigu tau pinigų nemoka, tai koks tikslas likti?! Susikrauni mantą ir lauk! Klesti tos įdarbinimo įmonės, kurios tikrai rūpinasi surastais darbuotojais ir jiems siūlo geras darbo sąlygas, sąžiningą užmokestį,“ – sako studentas.

Pašnekovai įsitikinę, kad vienintelis vaistas nuo fiktyvių įdarbinimo agentūrų – tai savo teisių žinojimas ir drąsus tokių įmonių įžūlaus elgesio viešinimas.

Kodėl dirbti į užsienį verta vykti su antrąja puse?

Kaip išgyventi Olandijoje nemokant anglų kalbos?

Pripažinkime, kad idėja pakeliauti po pasaulį atrodo viliojanti. Mintyse, norom nenorom, ir darbas, ir mokslas, geresnis darbo užmokestis ir visos svajonės piešiasi rožine spalva. Tik, deja, dažnai kortų namelis pradeda nestabiliai svyruoti, užvaldžius baimei dėl kalbos barjero. Kiekvienais metais apie 10 proc. žmonių išvykstančių dirbti į Olandiją, nemoka arba turi tik bazines anglų kalbos žinias. Remiantis jų patirtimi pateikiame kelis patarimus, kurie padės išvengti kardinalių klaidų.

Kalbos standartai

„Vykdamas į Olandiją žinojau tik kelis visiškai nereikšmingus faktus, tačiau šioje šalyje patiko iškart. Man pasisekė, nes pakliuvau į labai malonų kolektyvą, kuriame buvo ne vienas lenkas, rusas. Žinoma, tokia situacija privedė prie to, kad jautiesi visiškai priklausomas nuo aplinkinių.”, – prisimena pirmą patirtį Olandijoje Andrejus Lavrentijevas ir priduria, kad norint dirbti ir darbus atlikti kokybiškai, anglų kalbos barjeras bus ne kliūtis. Juk šalia būtinai atsiras žmogus, mokantis bent vieną iš tau žinomų kalbų ir galintis pagelbėti.

Tuo tarpu „Robin” įdarbinimo agentūros personalo atrankos vadovas Ričardas Tenenė sako, kad nors susidomėjimas didelis, žmogui, turinčiam kalbos barjerą, įsidarbinti yra nepalyginamai sunkiau. Visų pirma dėl to, kad ne tik darbuotojui keblu dirbti nesuprantant ką sako pamainos vadovas, nesuprantant užrašų darbo vietoje ir net minimaliai nesiorientuojant aplinkoje, bet ir jo kolegoms, kurie turi dalintis užduotimis su juo.

„Apie 15 – 20 proc. besikreipiančių žmonių nekalba užsienio kalbomis arba kalba silpnai. Tačiau, net ir turintiems kalbos barjerą, siūlome puikias įsidarbinimo galimybes. Dirbant yra galimybė bendrauti savo gimtąja kalba. Pavyzdžiui, užsakymų priėmimas naudojant „voice picking” sistemą (darbuotojas gauna užduotis ir patvirtina jų įvykdymą per specialias ausines). Visgi, įsidarbinimo procedūra, nemokant anglų arba vokiečių kalbos, užtrunka ilgiau. Tokių darbo vietų pasirinkimas nėra toks didelis.”, – pasakoja Ričardas.

Tikrinami visi kalbos lygiai

Lietuvoje puikiai galima išsiversti su rusų ar lenkų kalba, tačiau Olandijoje jos nėra tokios populiarios. Todėl, nors kiekviena kalba yra privalumas, vykstant į Olandiją, paprastai, darbdaviai tikrina anglų kalbos lygį (vykstančių į Vokietiją – vokiečių kalbos, ir t.t.).

Kartais žmogus, kuris taip šventai įtikėjo kalbos barjeru, per testą savo ir kitų nuostabai pasirodo neprasčiau už tą, kuris buvo įsitikinęs savo anglų kalbos pažengusio vartotojo lygiu (B1).

Pasak Ričardo, jeigu tikslas yra išvykti dirbti laikinai, investuoti daug laiko naujos kalbos įgūdžių įgijimui gal ir nėra toks tikslingas, kaip mokytis olandų ir anglų kalbos, siekiant šaknis įleisti ilgam. Juk olandų ir anglų kalbos garantuoja didesnį darbo užmokestį, geresnes darbo pozicijas.

Tinkamas mokymosi metodas

„Per tris-penkis mėnesius sistemingo darbo galima visiškai įvaldyti užsienio kalbą. Svarbu nesižavėti „stebuklingais metodais”. Kalbos mokėjimo 70 proc. sudaro žodynas. Tad jeigu aš mokėsiu tūkstantį žodžių, o mano pašnekovas šimtą – kiek ilgai mes pabendrausime?”, – pastebi kalbų mokyklos „Lingvera” vadovas Gediminas Liutkus. Kaip jis pats sako, patirtis vis iš naujo patvirtina, kad užsibrėžus tikslą per savaitę išmokti šimtą žodžių, galvoje lieka keturiasdešimt, naktį prabudus išvardinsime trisdešimt. Bendrauti žmogus gali, kai jo žodžių bagažas siekia bent pusantro tūkstančio žodžių. Penki tūkstančiai signalizuoja, jog apie kalbos barjerą galima pamiršti.

Pasak Gedimino, kartais atsiranda psichologinių barjerų, kuomet žmogus bijo kalbėti kita kalba. Jis bijo suklysti, galbūt jaustis nesmagiai, tačiau dar nesmagiau žmogui stovėti tylint. Jeigu bandai kalbėti, bet suklysti – pašnekovas pataisys.

Išvykus neišmoksi

Vienas mitas, kuris sklando ir dažnai suklaidina išvykstančius, yra tai, kad būdamas anglakalbėje aplinkoje tikrai išmoksi. Tačiau vargu. Kaip sako pašnekovas, fabrike ar statybose kolegos, dažniausiai, dirba tylomis. Juolab, kolektyvas, kaip taisyklė, sudarytas iš kitataučių. Tad belieka bandyti sulaužyti kalbos barjerus dar būnant Lietuvoje.

Svarbu:

• Mokytis užsienio kalbos reiktų prisiversti kiekvieną dieną. Optimalu – trys paskaitos per savaitę, o kitomis dienomis savarankiškai namuose atliekamos užduotys.
• Reikia konstruoti sakinius tik tokia tvarka – mintyse sugalvojame sakinį lietuviškai, vėliau verčiame iš gimtosios kalbos į užsienio.
• Jeigu sudėtinga kalbėti rišliais ir ilgais sakiniais, pradėkime nuo trumpų, aiškių sakinių konstrukcijos.

Olandai – sportiškiausia tauta pasaulyje?

Atrodo, kad prieš metus, visos planetos internetinė žiniasklaida pradėjo žaibuoti, olandams nepatekus į Europos futbolo čempionatą. Tokį fiasko šalis, kurioje futbolo varžybos yra daugeliu atžvilgių svarbesnės nei religinės šventės, patyrė pirm

ą kartą per 32 metus. Paplakė pikti komentatorių liežuviai, o Olandijos futbolo rinktinės sirgaliai pradėjo juokauti, esą jų sportininkai tyčia nepateko į čempionatą – kaip kitaip prikaustyti fanų dėmesį į, tuo pačiu metu, Amsterdame, vykusį Europos lengvosios atletikos čempionatą. Ir, tikrai, tuokart jie „nukovė” kelis medalius, taip išsklaidydami abejones dėl olandų meilės sportui.

Futbolo karštinė

Magiška jaunystės ir patirties kombinacija susipina į visuotinį pamišimą dėl futbolo. Dvi savaites trunkanti pasaulio futbolo čempionato fiesta išmuša olandų gyvenimo ritmą iš įprastų vėžių. Avykėliai pasakoja, kad iki tol nežiūrėję futbolo, Olandijoje, ta karštine užsikrečia per pirmas tris svarbesnias rungtynes. Staiga namai pasidabina vėliavomis ir girliandomis, darbovietėse vyksta rezultatų spėjimas. Kadangi reikia ne tiesiog sau sužymėti skaičiukus, o bandyti pataikyti į dešimtuką, tenka bent porą valandų paslapčia nuo kolegų „googlinti”. Futbolas tai ne tik žaidimas, tai vakarai su kolegomis, bare, priešais milžinišką ekraną, tai savaitgaliai su šeima, sporto aikštynuose.

Futbolo čempionatas – lyg nauja terpė akcijoms parduotuvėse, žaidimams, kasdienio gyvenimo elementų puošybai, ir kitiems atributams. Prekyba klesti, futbolas, kaip užsuktas variklis skatina šalies ekonomiką, o olandai tam visai nesipriešina. Didžiausias šalies fenomenas – neliūdėti pralaimėjus.

Olandija (Nyderlandai) tris kartus užėmė antrą vietą Pasaulio futbolo čempionate (tai buvo 1974, 1978 ir 2010 metais).

1988 m. Nyderlandai laimėjo Europos futbolo čempionatą, įveikdami Sovietų Sąjungą.

2000 metais Nyderlanduose ir Belgijoje vyko vienuoliktas Europos futbolo čempionatas. Tai buvo pirmas kartas, kuomet populiariausios sporto šakos, pasaulyje, pirmenybės, vyko vienu metu, dviejose šalyse.

Daugiadienės dviračių lenktynės

Olandų fenomenalus domėjimąsis dviračiais gimė dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, tai, lietuviškam atlyginimui, nemaži automobilių ir kelių mokesčiai. Antroji, prieš kelis dešimtmečius praūžusi viešųjų ryšių akcija – nežudyk vaikų. Sumažėjus degalų kainoms XX amžiaus 7-ame dešimtmetyje katastrofiškai pradėjo didėti avarijų skaičius. Statistikos eilutėse nuolat mirgėjo ir baimę kėlė žuvusių vaikų, keliuose, skaičius. Akcijos metu olandai skatinti pakeisti motorines transporto priemones saugiomis. To pasekmė – puikiai išvystyta infrastruktūra dviračiams, mažamečiai pirmiau susipažįsta su dviračiais, nei išmoksta vaikščioti, o dviračių varžybos vyksta nebe kelias valandas ar dienas, o ištisas savaites. Daugiadienės „Eneco Tour“ varžybos – olandų nacionalinis pasididžiavimas ir neabejotino pranašumo įrodymas. Tarkim, Dylanas Groenewegenas, per vienas iš tokių varžybų, 2012 metais, 184,7 km numynė per 4 valandas ir 14 min. (tai beveik tiek pat kiek nuo Kauno iki Klaipėdos).

Žolės riedulys

Pasaulyje žolės riedulio sporto šaka vienija du milijardus sirgalių. Sirgalių skaičiumi pirmauja Indija, Pakistanas, Bangladešas, Vokietija bei, žinoma, Olandija.

Tarptautinė šios sporto šakos asociacija telkia net šimtą šalių, o per trumpą jos istoriją olandai sugebėjo iškovoti net tris Pasaulio čempionų medalius.

Greitasis čiuožimas

Nors pirmos greitojo čiuožimo varžybos vyko Anglijoje, pirmame Pasaulio čempionate, vykusiame 1889 m., Nyderlanduose, buvo rengiamos greitojo čiuožimo 500 metrų, 1500 metrų, 5000 metrų ir 10 000 metrų lenktynės.

Greitasis čiuožimas kaip sporto šaka, o ne Šiaurės Europos šalyse išpopuliarėjusi susisiekimo priemonė atsirado, Olandijoje tik 1924 m. Moterys jose dalyvauti galėjo tik nuo 1960 m. Visgi, tai nesutrukdė olandams net kelis kartus iškovoti prizines vietas pasaulio pirmenybėse.

Kovinis sportas

Greičiausiai būtų sunku surasti nors vieną valstybę, kurioje nebūtų tailando bokso („Muay Thai”) klubo. Visgi, olandai itin vertina jėgos, ištvermės ir pagarbos priešininkui kovą. Tailando boksas, kaip sporto šaka, buvo pripažintas 1929 metais, o pirmieji kultivuoti pradėjo Olandai. Kitos šalys Nyderlandų pavyzdžiu pasekė tik praėjus daugiau nei penkiasdešimt metų – 1980 metais.

Sporto kompleksai

Keliaujant per šią valstybę į akis krenta sporto kompleksai, puikiai išvystyta infrastruktūra dviračiams (pagal vertinimus ji nusileidžia tik Danijai), bei modernūs aikštynai.

Olandijai priklauso viena didžiausių planetos sporto arenų – 1996 metais iškilusi Amsterdamo arena, kurioje vienu metu varžybas gali stebėti net 52 960 sirgaliai.

Į didžiausių Europos aikštynų sąrašą įeina 1913 metais pastatytas „Eindhoveno Filips” stadionas (angl. Philips stadion), kuris talpina daugiau nei 35 500 žiūrovų.